Kuo mums svarbios šlapynės?
Šlapynėse ne tik gyvena įvairūs reti augalai, varliagyviai, gyvūnai, paukščiai, bet jie visi sudaro bendrą funkcionuojančią sistemą, įsiliedami į gamtinius procesus. Šlapyės teikia svarbias ekosistemines paslaugas, kurios yra gyvybiškai būtinos mūsų egzistavimui. Keletas iš jų – pelkės valo vandenį ir reguliuoja potvynius, sugeria ir kaupia anglies dioksidą.
Potvynių reguliavimas
Dvietės upės aliuvinės pievos (Latvija)
Foto: K. Kalns
Kaip užliejami miškai, pievos ir pelkės mus saugo nuo potvynių? Jos veikia kaip natūralios kempinės: esant stiprioms liūtims jos sugeria vandens perteklių, o vėliau jį palengva atiduoda ir sušvelnina sausrų padarinius. Tose vietovėse, kur pelkių nebėra, potvynių pavojus gali būti gerokai didesnis.
Latvijoje aliuvinių pievų ir kitų šlapynių vaidmuo mažinant potvynių riziką šiuo metu yra nepakankamai ištirtas, tačiau turimi tyrimai patvirtina, kad upių užliejamų teritorijų indėlis mažinant potvynių riziką yra didelis. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad Dauguvos upės užliejama teritorija (aplink jos vidurupį) gerokai sumažina potvynių riziką Jekabpilio mieste. Kaip? Galimas didžiausias vandens lygis mieste sumažinamas daugiau nei metru, taigi sumažėja ir galima žala, kuri galėtų būti padaryta, jei natūralios vandens reguliavimo sistemos Dauguvos vidurupyje apskritai nebūtų.
Vandens valymas
Pelkės dažnai vadinamos Žemės kepenimis, nes jos valo vandenį, absorbuodamos teršalus, kruie gali būti randami dirvožemyje, vandenyje, augaluose. Teršalai ir maistinės medžiagos į šlapynes dažniausiai patenka per potvynius iš upių ar ežerų vandens, tačiau taip pat gali patekti per kritulius ir užterštą požeminį vandenį. Kai vanduo patenka į užliejamą pievą ar mišką, jo plitimą sulėtina augmenija ir kitos kliūtys, todėl teršalai ir maistingosios medžiagos nusėda. Šias medžiagas pasisavina augalų šaknys ir toliau jas perdirba į augalams prieinamas ir augimui naudojamas formas. Kai teršalai patenka į šlapynes, ji suskaidoma ir sulaikoma vykstant įvairiems sudėtingiems procesams, kurie būdingi tik šlapioms teritorijoms. Dalis taršos nusėda nuosėdose, kur ją palaipsniui suardo mikroorganizmai, o dalį medžiagų mikroorganizmai paverčia augalams reikalingomis medžiagomis. Šis principas taip pat pritaikomas ir dirbtinėse pelkėse, skirtose vandeniui valyti. Tokios šlapynės pastaruoju metu vis dažniau naudojamos modernizuojant sausinimo sistemas. Užliejamos teritorijos ir kitos šlapynės ypač veiksmingai sulaiko fosforo ir azoto junginius, kurie patenka iš intensyvios žemės ūkio paskirties žemės ar nuotekų. Pelkės taip pat mažina teršalų koncentraciją požeminiuose vandenyse (naudojamuose gėrimui) ir mažina eutrofikaciją gėlo vandens ekosistemose ir jūroje.
Anglies dioksido sekvestracija
Šlapynės, ypač aukštapelkės, atlieka svarbų vaidmenį švelninant klimato kaitą. Pelkės yra natūralios anglies kaupyklos ir saugyklos. Tačiau jos taip pat gali išskirti šiltnamio efektą sukeliančias dujas, ypač dėl neigiamo žmogaus poveikio. Nusausinus pelkes, sparčiai suyra durpės ir organinė medžiaga, todėl į atmosferą išsiskiria dideli kiekiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų, pavyzdžiui, anglies dioksido ir metano. Pelkes reikia saugoti, tausoti ir atkurti visame pasaulyje, kad būtų išsaugota per tūkstančius metų sukaupta anglis ir teigiamai veikiamas klimatas.
Kultūros paveldas
Pelkės yra tradicinio Latvijos ir Lietuvos kraštovaizdžio ir kultūros paveldo dalis.
Latvijoje yra šešios saugomos tarptautinės svarbos Ramsaro konvencijos teritorijos: Kaņierio ežeras, Engure ežeras, Teičių ir Pelečarės pelkės, Šiaurės pelkės ir Lubano bei Papės pelkių kompleksai.
Lietuvije yra septynios saugomos tarptautinės svarbos Ramsaro konvencijos teritorijos: Kamanų aukštapelkė, Nemuno delta, Čepkelių raistas, Viešvilės pelkė, Žuvinto gamtinis kompleksas, Girutiškio pelkė, Adutiškio-Svylos-Birvėtos šlapynių kompleksas.
Aušra Grīvu salose, Lubano ežero pelkių komplekse
Foto: K. Kalns
Pelkės visada buvo svarbios žmonių gyvenimui. Ankstyvosios civilizacijos įsikūrė upių ir ežerų pakrantėse, kur derlingos dirvos buvo tinkamos žemdirbystei. Upės, ežerai ir aplinkinės pelkės taip pat traukė vandens paukščius bei žuvis, kurios žmonėms tarnavo kaip pragyvenimo šaltinis. Vis dėlto žmonija visada susidurdavo su nepatogumais, kylančiais gyvenant prie vandens. Tūkstančius metų prie žemai esančių upių ir ežerų pastatytus miestus ar gyvenvietes periodiškai užliedavo pakilęs vandens lygis tirpstant sniegui ar dėl kitų gamtos reiškinių.