Gamta šlapynėse

Ne visi nori eiti į šlapias vietoves, nes gali sušlapti kojas ar net pamesti batus. Tačiau būtent šios vietos, kur susilieja žemė ir vanduo, yra tikros gyvybės oazės. Tai vienos turtingiausių ekosistemų pagal biologinę įvairovę, kuriose kuriasi, klesti ir mainosi gyvybė. Pelkėse gali būti šilta, vėsu, drėgna arba sausa, todėl čia tiek daug galimybių klestėti įvairioms gyvybės formoms.

Kas gyvena šlapynėse?

• Paukščiai;
• Žuvys;
• Ropliai ir varliagyviai;
• Žinduoliai;
• Bestuburiai;
• Laisvai plūduriuojantys, iš dalies arba visiškai panirę vandens augalai; 
• Įvairūs sausumos augalai, prisitaikę prie periodinių potvynių
• Didelė samanų rūšių įvairovė.

Užliejamos pievos arba šlapynės

Nepaisant to, kad užliejamos teritorijos dažnai yra nusausintos, jose auginti pasėlius rizikinga, nes potvynių metu jos periodiškai užliejamos. Todėl daugelis užliejamų teritorijų yra apleistos, apaugusios krūmais ar medžiais ir nebeatlieka savo natūralių funkcijų. Užliejamos teritorijos taip pat dažniausiai kultivuojamos kaip pievos, neturinčios didelės reikšmės biologinei įvairovei, palyginti su natūraliai funkcionuojančiomis užliejamomis teritorijomis.

Vertingiausios gamtai yra pievos, atitinkančios ES Buveinių direktyvos reikalavimus. Jos turi tam tikrą augalų rūšinę sudėtį, o tai rodo, kad pieva ilgą laiką išlaikė užliejamai pievai būdingas sąlygas. Potvynių metu judantys ledai taip pat padeda išlaikyti atvirą kraštovaizdį, nes gali išstumti didelius krūmus. Natūralus upės vagos kitimas arba meandravimas užtikrina, kad netoliese užliejamoje žemumoje yra upės senvagė – sena, uždara upės vaga, kuri užtikrina biologinę ekosistemą, svarbią žuvims, bestuburiams ir paukščiams.

Užliejamų teritorijų augalai

Užliejamos pievos yra svarbiausia buveinė kelioms retoms ir saugomoms augalų rūšims, tokioms kaip paprastasis kardelis, mėlynasis palemonas, sibirinis vilkdalgis, paprastoji guostė ir griovinė našlaitė. Jose taip pat auga įvairios retos orchidėjos, pavyzdžiui, gegūnės (Dactylorhiza gentis) ir blandys (Platanthera gentis).

Paukščiai užliejamose teritorijose

Daugeliui paukščių rūšių užliejamos pievos yra svarbios perėjimo ir maitinimosi vietos. Krūmais apaugusiose užliejamose pievose galima aptikti giesmininkų, pavyzdžiui, nendrinių startų, raudongalvių sniegenų ir paprastųjų medšarkių. Drėgnose įdubose ir senuose uždaruose upių kanaluose galima aptikti švygždų ir vandeninių vištelių. Jei pievų plotas pakankamas, jose taip pat peri griežlės ir (arba) pievų tilvikiniai paukščiai – raudonkojis tulikas, perkūno oželiai, pempės, rečiau – lpaprastasis griciukas ir gaidukas – keli iš daugelio.

^{Pievų tilvikiniai paukščiai. Foto: Ilze Priedniece}

Stulgiai ir balinės pelėdos taip pat aptinkamos ypač didelėse ir kokybiškose užliejamose pievose. Užliejamose pievose tuoktuvių metu taip pat lankosi tetervinai ir paprastieji griciukai. Jei netoliese yra upė ar ežeras su gausia vandens augmenija, čia lizdus suka ir antys – dryžagalvės kryklės, pilkosios bei šaukštasnapės antys. Perėjimo metu (ypač pavasarį, per potvynius) užliejamose pievose ilsisi ir maitinasi daugybė įvairių rūšių vandens ir tilvikinių paukščių. Užliejamose pievose taip pat maitinasi baltieji gandrai ir mažieji ereliai rėksniai.

Užliejamų teritorijų bestuburiai

Žuvys užliejamose teritorijose

Užliejamos teritorijos neabejotinai vertingos žuvims ir varliagyviams. Lydekos ir kitos žuvys neršia ir maitinasi sekliuose, šiltuose užliejamos lygumos vandenyse. Su užliejamomis teritorijomis susiję mažiausiai 40 žuvų rūšių. Kai kurios iš jų gyvena senvaginiuose ežerėliuose, o potvynių metu pievose vyksta nerštas.

Žinduoliai užliejamose teritorijose

Užliejamose pievose ganosi stirnos, taurieji elniai, briedžiai, todėl jos taip pat yra vilkų ir lūšių medžioklės plotai. Ne tik plėšriuosius paukščius, bet ir lapes vilioja užliejamose pievose gyvenantys smulkūs žinduoliai – pelės ir pelėnai, kurie kasmet, potvyniui atslūgus, apgyvendina užliejamas pievas. Šikšnosparniai taip pat maitinasi užliejamose teritorijose.

Ramsaro konvencija

1971 m. Irano mieste Ramsaro mieste Jungtinės Tautos priėmė konvenciją „Dėl tarptautinės svarbos šlapžemių, ypač kaip vandens paukščių buveinių“, kuri dažnai vadinama Ramsaro arba Šlapynių konvencija. Tai vienintelis tarptautinis aplinkosauginis susitarimas, skirtas konkrečiai ekosistemai. Ramsaro konvencijoje numatyta, kad kiekviena konvencijos valstybė narė savo teritorijoje turi išskirti tarptautinės svarbos šlapynes, arba vadinamąsias Ramsaro teritorijas. Kad teritorija būtų paskelbta Ramsaro vietove, ji turi atitikti vieną ar daugiau kriterijų. Pavyzdžiui, toje teritorijoje reguliariai apsistoja 20 000 ar daugiau vandens paukščių. Pasaulyje yra daugiau kaip 2350 tarptautiniu mastu svarbių šlapžemių teritorijų. Tačiau svarbios yra ir nedidelės šlapžemių teritorijos – bebrų sukurtos pelkutės, maži tvenkiniai, šlapi pievų kampeliai, šlapios, netvarkomos įdubos intensyviai dirbamuose laukuose ir kt.

---